Bizantijos imperijos prekybos sistema
Bizantijos imperijos prekybos sistema
Joseph Ratzinger. Jos dvasiniai pamatai vakar, šiandien ir rytoj EPA nuotrauka Šis tekstas parengtas remiantis pranešimu, kurį m. Atsakydamas į klausimą, kas iš tiesų yra Europa, autorius pabrėžia, kad geografinės jos ribos yra antraeilis dalykas. Labiau nei sunkiai nustatomos geografinės ribos Europos kontinentą apibrėžia jos kultūra ir istorinis paveldas.
Bizantijos imperijos prekybos sistema. Bizantijos imperijos prekybos sistema
Europa: kas iš tikrųjų ji yra? Šį klausimą naujai ir aiškiai iškėlė kardinolas Jozephas Glempas vienoje iš apskritojo stalo diskusijų Vyskupų sinode apie Europą. Kur prasideda ir kur baigiasi Europa? Kodėl, pavyzdžiui, Sibiras nepriklauso Europai, nors ten taip pat gyvena europiečiai ir mąsto, be kita ko, europietiškai? Ir kur prapuola Europos pietinė riba Rusijos tautų bendruomenėje?
Kur nubėga jos ribos Atlanto vandenyne? Kokios salos yra Europa, o kokios ne ir kodėl ne? Šiuose susitikimuose tampa visiškai aišku, kad Europa tik antrine prasme yra geografinė sąvoka: Europos negalima apibrėžti vien tik geografiškai, tai taip pat kultūrinė ir istorinė sąvoka.
Europos atsiradimas Šitai paaiškėja, kai bandome priartėti prie Europos ištakų.
Kalbantieji apie Europos kilmę, nurodo tik Herodotą — pr. Iš tiesų, kuriantis helenistinėms valstybėms ir Romos imperijai, susiformavo kontinentas, kuris tapo būsimos Europos pamatu, bet turėjo visai kitas ribas: tai buvo žemės aplink Viduržemio jūrą, dėl kultūrinių ryšių, kelių ir prekybos, bendros politinės sistemos tarpusavyje jos sudarė tikrą ir aiškų kontinentą.
- Užėmė Konstantinopolį.
- Pasirinkimo sandorio duomenys
Tik triumfuojantis islamo pasislinkimas VII a. Rytuose antikos pasaulio pasikeitimas vyko lėčiau nei Vakaruose: Romos imperija su savo centru Konstantinopoliu, nors laisvasis robotas 2022 silpnėdama, išsilaikė pietuose iki XV a.
Nuolat stiprėjant ekspansijai šiaurės kryptimi, vidurinė Viduržemio jūros skalaujamų žemių dalis maždaug XVIII amžiuje visiškai iškrito iš to, kas ligi tol buvo kultūrinis žemynas. Limai, Romos imperijos pasienio gynybiniai įtvirtinimai, kurie ligi šiol buvo kontinentinės ribos, išnyksta ir atsiveria nauja istorinė erdvė, kuri dabar aprėpia Galiją, Vokietiją, Britaniją — savo kertines žemes ir vis labiau krypsta Skandinavijos link. Vykstant šiam ribų persistūmimui, idealų buvusio Viduržemio jūros šalių žemyno, kurio geografinės ribos įvairavo, tęstinumą garantavo istorijos bizantijos imperijos prekybos sistema sukūrimas: remiantis Danieliaus knyga, atnaujinta ir krikščionišku tikėjimu perkeista Romos imperija buvo teigiama kaip galutinė ir amžina karalystė pasaulio istorijoje apskritai, todėl buvo apibrėžiama kaip besiformuojanti tautų ir valstybių struktūra, tokia kaip amžinoji Sacrum Romanum Imperium.
Šis naujos istorinės ir kultūrinės identifikacijos procesas buvo sąmoningai atliktas vadovaujant Karoliui Didžiajam, ir čia vėl atsiranda tas pats senasis Europos vardas, tik pakitusia reikšme: šis žodis pasitelktas apibrėžti Karolio Didžiojo karalystei, ir tuo pat metu jis reiškė, kad suvokiamas tęstinumas ir naujumas, ir dėl to ši nauja valstybių sąjunga tikrai yra jėga, turinti ateitį.
Turinti ateitį būtent dėl tos priežasties, kad buvo įsisąmonintas Europos dalyvavimas tęstinėje pasaulio istorijoje.
Osmanų prekybos sistema. Bizantijos karai. Bizantijos imperijos armija
Taip besiformuojančioje savivokoje buvo išreikštas ir baigtumo bei misijos supratimas. Iš tiesų Europos sąvoka vėl beveik išnyko po Karolio Didžiojo valdymo pabaigos ir išliko tik išsilavinusių žmonių kalboje; liaudies kalboje ji pasirodo tik modernios epochos pradžioje be abejo, tai buvo susiję su turkų grėsme, ir Europos sąvoka buvo reikalinga kaip vienas iš saviidentifikacijos būdųo visuotinai įsitvirtina XVIII amžiuje. Nepriklausomai nuo šio termino istorijos, Frankų karalystės, kaip niekada neišnykusios ir dabar atgimusios Romos imperijos, susikūrimas bizantijos imperijos prekybos sistema reiškia lemiamą žingsnį link to, ką šiandien turime omenyje kalbėdami apie Europą.
Bizantijos imperijos prekybos sistema abejo, neturime pamiršti, kad yra ir kita, nevakarietiškos Europos šaknis: iš tiesų Romos imperija, kaip jau sakyta, išsilaikė Bizantijoje prieš tautų migracijos audras ir islamo invaziją. Bizantija suvokė save kaip tikrąją Romą; imperija čia tikrai niekada nežlugo, todėl tęsėsi kova dėl antrosios, vakarinės imperijos pusės.
Ši rytinė Romos imperija vėliau taip pat išsiplėtė šiaurės link, apimdama slavų pasaulį ir sukūrė savo — graikų-romėnų — pasaulį, kuris skiriasi nuo vakarietiškos lotynų Europos skirtinga liturgija, bažnytine konstitucija, skirtingu raštu ir atsisako lotynų kaip bendros kalbos mokymosi.
Žinoma, yra pakankamai ir vienijančių elementų, galinčių iš dviejų pasaulių padaryti vieną bendrą žemyną: pirmiausia — bendras Biblijos ir ankstyvosios Pradžia darbas pakuotė trentas paveldas, kuris, be kita ko, abiejuose pasauliuose grąžina prie Bažnyčios ištakų, šiandien esančių anapus Europos, tai yra Palestinoje; be to, bendra imperijos samprata, bendras Bažnyčios esmės suvokimas ir iš to kylantis teisės pagrindų ir teisinių priemonių bendrumas; galiausiai aš paminėčiau ir vienuoliją, kuri ir didžiausių istorijos sukrėtimų metu išliko pagrindinė ne tik kultūrinio tęstinumo, bet ypač pamatinių religinių ir moralinių vertybių, žmogaus esminių orientacijų puoselėtoja, ir kaip ikipolitinė bei viršpolitinė jėga tapo visada naujų reikalingų atgimimų skleidėja.
Joseph Ratzinger. Europa. Jos dvasiniai pamatai vakar, šiandien ir rytoj
Tarp dviejų Europų, nors ir turinčių bendrą bažnytinį paveldą, vis dėlto dar yra didelis skirtumas, kurio svarbą pabrėžė Endre von Ivanka: Bizantijoje imperija ir Bažnyčia atrodo susitapatinusios viena su kita; imperatorius yra taip pat ir Bažnyčios vadovas. Jis save laiko Kristaus atstovu ir nuo Melchizedeko, kuris buvo karaliumi ir kunigu Jn 14, 18laikų VI a. Kadangi nuo Konstantino imperatorius buvo išsikėlęs iš Romos, senojoje imperijos sostinėje galėjo įsitvirtinti autonominė Romos vyskupo, kaip Petro įpėdinio ir aukščiausio Bažnyčios ganytojo, pozicija; taigi čia jau nuo konstantiniškos eros buvo mokomasi galių dualizmo: imperatorius ir popiežius turi atskirtas galias, nė vienas neturi absoliučios galios.
Popiežius Gelazijus I — m.
Bizantijos imperijos prekybos sistema, Mokslo kryptys
Dėl amžinojo gyvenimo dalykų krikščionims imperatoriams reikia kunigų pontificeso bizantijos imperijos prekybos sistema, susiklosčius aplinkybėms, susirūpina imperijos reikalais. Kunigai pasaulietiškuose reikaluose turi laikytis Dievo paskirto imperatoriaus įstatymų, o šis turi paklusti kunigams dieviškuose dalykuose. Šitaip buvo įteisintas galių atskyrimas ir pasidalijimas, kuris tampa ypač svarbus būsimam Europos vystymuisi, ir padėti pamatai tam, kas esmingai savita Vakarams.
Kadangi abiejose priešingose pusėse nuolat gyvuoja totališkumo impulsas, troškimas primesti savo galią kitam, šis atsiskyrimo principas tapo ir nesibaigiančių kentėjimų priežastimi. Kaip jis turėtų būti teisingai pritaikytas ir įgyvendintas politikoje ir religijoje — bizantijos imperijos prekybos sistema svarbiausias klausimas net ir šiandienos bei rytojaus Europoje.
Posūkis modernios epochos link Jei atsižvelgdami į tai, ką anksčiau pasakėme, galėtume Karolio imperijos iškilimą iš vienos pusės ir Romos imperijos tęstinumą Bizantijoje bei jos misiją slavų tautose iš kitos pusės laikyti tikru ir esminiu Europos kontinento gimimu, tai modernios epochos pradžia abiem Europoms atnešė perversmą, radikalų pasikeitimą tiek šio žemyno esmės, tiek jo geografinių ribų požiūriu.
Konstantinopolį užkariauja turkai. Šį įvykį O. Taigi vienam iš Europos sparnų grėsė išnykimas, bet bizantiškas palikimas nedingo: Maskva pati bizantijos imperijos prekybos sistema trečiąja Roma, įkuria savo patriarchatą ant antros translatio imperii idėjos pamatų ir prisistato visur kaip nauja Sacrum Imperium metamorfozė — kaip savita Europos forma, kuri vis tiek išliko prisirišusi prie Vakarų ir vis labiau į juos bizantijos imperijos prekybos sistema, kol Petras Didysis Petras I — vert.
Šis bizantiškos Europos persikėlimas į šiaurę reiškė, kad dabar ir žemyno ribos bizantijos imperijos prekybos sistema užgriebdamos ėmė judėti rytų link. Uralo kalnų kaip sienos nustatymas yra mažai pagrįstas, šiaip ar taip pasaulis į rytus nuo jų vis labiau darėsi savotiška Europos antrinė struktūra, nei Azija, nei Europa, iš esmės suformuota priklausoma nuo Europos, tačiau tarp jų nėra būdingo subjekto — objekto santykio, ir ši struktūra atribota nuo pačios istorijos.
Galbūt tai ir yra kolonijinės valstybės esmė. Taigi žvelgdami į bizantiškąją, ne vakarietiškąją Europą modernios epochos pradžioje galime kalbėti apie dvigubą reiškinį: viena vertus, tai senosios Bizantijos iširimas su jos istoriniu tęstinumu Romos imperijos atžvilgiu; kita vertus, ši antroji Europa įgyja naują centrą — Maskvą ir praplečia savo ribas toliau į rytus, kad galiausiai Sibire įsteigtų kažką panašaus į kolonijinę struktūrą.
- Tikrasis Kryžius buvo su didinga ceremonija nugabentas į Jeruzalę [27].
- Koks dvejetainis variantas
- Bizantijos imperijos prekybos sistema, Bizantijos imperija, Bizantijos imperijos prekybos sistema
Tuo pat metu galime ir Vakaruose pastebėti dvigubą procesą, kuris istoriškai yra itin svarbus. Didelė germanų pasaulio dalis atsiskiria nuo Romos; gimsta nauja, apšviesta krikščionybės forma, taigi nuo to laiko ir vėliau vakarus perkerta atskirties linija, kuri taip pat suformuoja aiškias kultūrines limes, skiriančias du mąstymo ir elgsenos tipus būdus. Žinoma, ir protestantiško pasaulio viduje yra perskyra, pirmiausia tarp liuteronų ir reformatų, prie kurių prisijungia metodistai ir presbiteriai, tuo tarpu Anglikonų Bažnyčia bando rinktis kelią tarp katalikų ir evangelikų; prie bizantijos imperijos prekybos sistema dar prisideda ir skirtumas tarp krikščionybės, kaip valstybinės Bažnyčios tai tampa būdinga Europaiir laisvų bažnyčių, kurios, kaip matysime toliau, rado sau prieglobstį Šiaurės Amerikoje.
Pirmiausia atkreipkime dėmesį į antrąjį reiškinį, kuris iš esmės apibūdina modernios epochos situaciją kadaise buvusioje lotyniškoje Europoje: Amerikos atradimas.
- Bizantijos karai.
- Dienos prekybos kainų strategijos
- , Bizantijos imperijos prekybos sistema
Europos išsiplėtimas rytų link dėl augančios Rusijos ekspansijos į Aziją atitinka radikalų Europos išėjimą už savo geografinių ribų į pasaulį, plytintį už vandenyno, kurį dabar vadiname Amerika.
Europos pasidalijimas į lotynų katalikų ir graikų protestantų puses persikelia ir pasikartoja šioje Europos užimtoje žemės dalyje. Iš pradžių ir Amerika tampa išplėsta Europa, kolonija, bet ji tuo pat metu, kai Europoje vyksta Prancūzijos revoliucijos įžiebtas sukilimas, susikuria savitą subjekto tapatybę.
Trokšdami pažinti gilesnę, vidinę Europos tapatybę per istorijos apžvalgą, dabar nagrinėjome du pamatinius istorinius įvykius: pirma, susiskaidė senas Viduržemio kontinentas, veikiamas Sacrum Imperium, išsidėsčiusio truputį šiauriau, kur pradedant Karolio valdymu susikuria Europa kaip Vakarų lotynų pasaulis; šalia to, tebegyvuoja senoji Roma Bizantijoje, pasistūmusi slavų pasaulio link.
Antras žingsnis buvo Bizantijos žlugimas ir jo pasekmės — viena vertus, krikščioniškosios imperijos idėjos pasislinkimas iš Europos į šiaurę ir rytus, kita vertus, vidinis Europos pasidalijimas į germanų protestantų ir lotynų katalikų pasaulius, be to, dar išėjimas į Ameriką, kur persikelia yra sugedusi pasaulinė prekybos sistema šis pasidalijimas ir kur pagaliau sukuriamas bizantijos bizantijos imperijos prekybos sistema prekybos sistema istorinis paveldas, priešingas nebūdingas Europai.
Dabar turime pažvelgti į trečią įvykį, kurio gerai matomas švyturys yra Prancūzijos revoliucija. Iš tiesų Sacrum Imperium kaip politinė tikrovė jau nuo vėlyvųjų viduramžių buvo suvokiama kaip susiskaidžiusi ir darėsi vis labiau pažeidžiama, taip pat kaip nusistovėjusi ir neginčytina istorijos interpretacija, bet tik dabar šie dvasiniai rėmai subyra, taip pat ir formaliai — dvasiniai rėmai, be kurių Europa nebūtų galėjusi formuotis. Šis procesas svarbus tiek bizantijos imperijos prekybos sistema, tiek idėjine prasme.
Idėjine prasme tai reiškia, kad istorijos ir valstybės egzistavimo sakralus pamatas yra atmestas: istorija daugiau nematuojama Dievo matmeniu, Dievo, kuris jos pirmtakas ir kuris suteikia jai formą; valstybė apibrėžiama tik grynai pasaulietiniais terminais, ji sukuriama remiantis protu ir piliečių poreikiais.
Pirmą kartą istorijoje atsiranda visiškai pasaulietinė valstybė, kuri atmeta dievišką garantiją ir dieviškas normas politiniame gyvenime, laikydama tai mitologine pasaulio vizija, ir patį Dievą paskelbia kiekvieno žmogaus asmeniniu reikalu, neturinčiu įtakos viešajam gyvenimui ir visuomenės poreikiams.
Dabar tai suprantama kaip išskirtinai proto valdomos sritys, o protui Dievas neatrodo aiškiai pažįstamas: religija ir tikėjimas Dievu priklauso jausmų sričiai, bet ne proto. Dievas ir jo valia nustoja gyvuoti viešame gyvenime. Vokiečių kalboje jis neturi savo vardo, nes Vokietijoje jis pasireiškė lėčiau. Lotynų kalboje tai įvardijama kaip susiskirstymas į krikščionis ir pasauliečius.
